AMERIKIETIŠKAS KABARETO ŠOU - TIK SUAUGUSIEMS!

Jūratė RUDŽIANSKAITĖ (sopranas)
Eglė PERKUMAITĖ (fortepijonas)
Koncertą veda muzikologas Viktoras GERULAITIS

PROGRAMA

William Elden BOLCOM (*1938), žodžiai Arnold WEINSTEIN (1927-2005)
Kabareto dainos (1977-1985):

I dalis

Prie fortepijono / Over the piano
Kailis / Fur
Jis davė arbatpinigių kelneriui („He tipped the waiter“)
Laukimas / Waitin
Juodojo Makso daina (kaip pasakojo de Kooningo berniukai) / Song of Black Max (As Told by the de Kooning Boys)
Meilė / Amor

II dalis

Vietos gyventi / Places to live
Dantų šepetėlio metas / Toothbrush time
Staigmena! / Surprise!
Aktorius / The Actor
Nuleiskite uždangą / Oh close the curtain
Džordžas / George

Prancūzijoje žodis "kabaretas" iš pradžių reiškė bet kokią įmonę, kurioje prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Kabaretų kultūros istorija prasidėjo 1881 m., kai Paryžiaus Monmartro rajone buvo atidarytas "Le Chat Noir". Tai buvo neoficialus salonas, kuriame poetai, dailininkai ir kompozitoriai galėjo dalytis idėjomis ir kūriniais. Atlikėjai čia galėjo išbandyti savo talentą, žiūrovai už kelių gėrimų kainą pamatyti įdomią programą, o savininkai džiaugėsi nenutrūkstamu klientų srautu. "Le Chat Noir" lankėsi Guy de Maupassant'as, Claude Debussy, Erikas Satie.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Berlyno kabaretai ir jų žvaigždės, tokios kaip Marlene Dietrich, į viešus pasirodymus įnešė naujo intymumo ir neformalios dvasios. Žiūrovai tapdavo šou dalimi, bendraudami su atlikėjais.

1915 m. Niujorke atsidarė pirmasis Paryžiaus stiliaus kabaretas "Sans-Souci". Pagrindinė JAV kabaretų atrakcija buvo šokiai, dainuodavo moterys - dainininkės ir pianistės. Jos čia dalyvavo ne tik kaip atlikėjos, bet ir kaip svarbi auditorijos dalis. Būtent to norėjo naktinio gyvenimo publika. Lengvas viešas lyčių, socialinių klasių ir rasių maišymasis kabaretų šokių aikštelėse paskatino daugelį pamokslininkų ir žurnalistų pasmerkti šias įstaigas kaip moralinės degradacijos centrus.

Vėliau kabaretai ėmė kurtis elegantiškose salėse, kur vienu metu galėjo lankytis šimtai brangiai mokančių klientų. Žvakių šviesa, padavėjai su smokingais ir oficialus aprangos kodas suteikė dar daugiau žavesio, bet nebepriminė klasikinio kabareto.

8-ajame dešimtmetyje Niujorko restorane ir fortepijono bare "Backstage" kartais buvo užsakomi kabareto artistai. Pianistas Steve'as Rossas ir jo šou melodijos pritraukdavo žvaigždžių būrį. Užkulisiuose nuolat lankėsi Ethel Merman, Debbie Reynolds, Liza Minnelli. Kartą, kai ji skambino fortepijonu, už lango susirinko susijaudinusi minia. Ji nusilenkė džiūgaujančiai miniai tiek viduje, tiek lauke.

Jei turi keletą dolerių ir svajonę, vis dar gali išbandyti savo jėgas šou versle. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos kabaretas tapo pradžia keletui miuziklų: "Nunsense", "Forever Plaid" "Forbidden Broadway" ir kt.

Kabareto dainų muziką kūrė žymūs kompozitoriai Kurtas Weillis, Arnoldas Schoenbergas, Benjaminas Brittenas ir kiti.

Williamas Bolcomas (*1938) - kabareto dainų ir regtaimų kūrėjas, Nacionalinio meno medalio, Pulitzerio premijos ir "Grammy" apdovanojimo laureatas. Greta populiarios muzikos jis taip pat kuria simfonijas, operas, kvartetus, instrumentinius koncertus, didelius vokalinius ciklus. Kaip pianistas Bolcomas atliko ir įrašė savo kūrinius kartu su žmona ir scenos partnere mecosopranu Joan Morris. Kabareto dainos, šou melodijos ir XX a. amerikietiškos populiariosios dainos buvo pagrindinė jų specializacija tiek koncertuose, tiek įrašuose. Jų 25-asis albumas "Autumn Leaves" buvo išleistas 2015 m. 2018 m. devyniomis pasaulinėmis Bolcomo kūrinių premjeromis buvo paminėtas Williamo Bolcomo 80-asis gimtadienis.

“Dvylika kabareto dainų” sukurtos 1977 – 1985 metais kartu su rašytoju Arnodu Weinsteinu, kuris apie jas rašė: “Mes parašėme šias dainas kaip kabaretines, negalvodami apie jų meninę vertę. Scena – tai fortepijonas, o artistai – dainininkė”. Jų „Kabareto dainoms“ būdinga politinė retorika, aiški ir paprasta forma, netgi meilės dainose juntamas lengvas ironijos ir konspiracijos atspalvis.

Dainininkė Jūratė Rudžianskaitė savo koncertuose pristato platų vokiečių, ispanų, prancūzų, amerikiečių ir lietuvių kompozitorių vokalinės kūrybos repertuarą. Ji studijavo anglų kalbą VU ir baigė solinį dainavimą LMTA. Kartu su pianiste Raminta Gocentiene surengė koncertinius turus Italijoje, taip pat koncertavo Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje. Koncertines programas parengė su pianiste Egle Perkumaite bei miuziklo meistru, dainininku ir režisieriumi Johnu Staniunu (JAV). Nuo 2003 m. - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė. Teatre sukūrė eilę vaidmenų: Aniną G. Verdi ”Traviatoje”, Grafienę di Čeprano “Rigolete”, Malviną J. Gaižausko “Buratine”, Olgą F. Leharo operetėje “Linksmoji našlė”, Pusseserę ir Kate Pinkerton G. Puccini operoje “Madam Baterflai” ir kt.

Pianistė Eglė Perkumaitė amerikiečių muziką ir vokalinius žanrus tyrinėjo JAV Majamio ir Kanzaso universitetuose, dukart gavusi prestižinę Fulbrighto stipendiją. 2008 m. buvo pakviesta K. Weillio operos pastatymui „Gatvės scena“ Kanzase kaip koncertmeisterė - korepetitorė. Grįžusi į Lietuvą, Vilniuje gyvai atliko D. J. Coheno miuziklą „No way to treat a lady“ („Mirtinas bučinys“) (režisierius John Staniunas, JAV) Elfų teatre (2010), išleido kompaktinę plokštelę „Amerikiečių vokalinė kamerinė muzika”.

Kaip solistė surengė eilę rečitalių, koncertavo su Lietuvos kameriniu bei Nacionaliniu simfoniniu orkestrais. Akompanavo dainininkams I. Milkevičiūtei, V. Noreikai, I. Misiūrai ir kt. bei instrumentininkams L. Šulskutei, R. Butvilai, A. Stulgiui, ir kt.

Padarė įrašų LRT, įgrojo dvi solinės plokšteles. Nuo 1982 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o nuo 1987 m. dirba Koncertmeisterio katedroje. Per daugiau nei 40 kūrybinio darbo metų pianistė surengė apie 900 koncertų Lietuvoje ir užsienyje.

Muzikologas Viktoras Gerulaitis - muzikos istorikas ir publicistas, populiarių knygų, radijo ir televizijos laidų autorius, nenuilstantis muzikos propaguotojas, renginių ir koncertų vedėjas. Daugiau nei 40 metų jis dėsto visuotinę muzikos istoriją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Lietuvos radijo laidų „Tautos gaida“, „Likimai“ ir Lietuvos televizijos laidų „Muzikos istorijos“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas. V. Gerulaitis parašė istorinę apybraižą “Muzikos stilių raida“ (1994), trijų knygų ciklą „Neišgalvotos muzikos istorijos“: „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ (2011), „Kupė su Johannu Straussu“ (2013), „Perone su Alfredu Schnittke“ (2022); išleido monografiją „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“ (2015)

Viršelyje - Edgar Degas: Le Café-concert aux ambassadeurs (1876-1877)

@Jonas Šopa