Po šiuo fluxišku pavadinimu paslėptas unikalus, vienkartinis projektas. Tai muzikos ir lyrikos vakaras, kurio metu prof. Vytautas Landsbergis skaitys savo poeziją, o perkusininkas Vladimiras Tarasovas ją užpildys užburiančiais perkusijos garsais. Vladimiras Tarasovas sako, kad „tai vidiniai menininkų žaidimai, kai kūrėjai turi galimybę žaisti garsu, tekstu ir vaizdu savo malonumui. Nesistengiant įtikti žiūrovams, klausytojams ir vengiant šablonų bei standartų. O žiūrovai tampa ne tik šio vyksmo liudininkais, bet ir, žinoma, jo dalyviais.“

Prof. V. Landsbergis papildo: „Muzika visada gelbsti. Nuovargio valandą taip pat. Tai beveik geriausia poilsio forma. Galimybė perkelti save į tobulesnį pasaulį, grožio pasaulį, ir nutolti nuo varginančių dalykų. Muzika ne vargina, muzika išlaisvina. Kaip sakė muzikos mokytojas Ignas Prielgauskas: „Žavėkis, ką nors išgalvojęs.“ Reiktų žmogų skatint, kad jis būtų tas išgalvotojas, arba – kaip mūsų klasikai sakydavo – „pramaniūgas“. Pramaniūgas yra gyvas žmogus.

Muzika man yra daug. Bendriausia prasme – vartai į pasaulį, į jo supratimą, žmogaus supratimą. Į savęs paties supratimą… Tai galimybė daug ką atrasti: ko dar nežinojai, ko dar nebuvai palietęs. Be to, žinoma, tai sritis, kurioje aš daug dirbau įvairiais kitais atžvilgiais, kur yra įvairių padarytų ir dar nebaigtų darbų, – bet ne jie man yra svarbiausi. Kartais pamąstydavau apie muziką kaip apie pasaulio modelį, apie jo esmės išraišką pačiu švariausiu, gražiausiu būdu. Tai ne nauja mintis. Apie tai gudresni už mane žmonės kalbėjo susivokę jau labai senoj senovėj.“

Buvo senukas muzikos

mokytojas

mokė negalima muzikos

nieko išmokyti

reikia pačiam išmokti

reikia

jausti ko reikia