Gyvenime dažnai esame linkę ruoštis blogiausiam. Nerimas dėl ateities, baimė patirti nesėkmę ar tiesiog įsišaknijęs įsitikinimas, kad „už viską teks sumokėti“, verčia mus nuolatos būti įsitempusius. Psichologai pastebi, kad toks požiūris ne tik atima džiaugsmą iš kasdienybės, bet ir užprogramuoja mus matyti pasaulį per pilką, ribotą prizmę. Tačiau egzistuoja intriguojantis mentalinis pratimas, galintis iš esmės pakeisti žmogaus savijautą: elgtis taip, tarsi tuoj pat turėtų nutikti kas nors nuostabaus. Tai nėra naivus optimizmas ar tikrovės neigimas. Tai – sąmoningas pasirinkimas pakeisti savo emocinį toną, atveriant erdvę galimybėms, kurias dažnai praleidžiame būdami užsidarę baimės „bunkeryje“.
Kodėl mūsų smegenys linkusios laukti blogiausio?
Evoliuciniu požiūriu mūsų smegenys yra suprogramuotos išlikimui, o ne laimei. Tūkstančius metų žmogui buvo gyvybiškai svarbu numatyti pavojus: plėšrūnus, stichines nelaimes ar konfliktus genties viduje. Ši „negatyvumo tendencija“ (angl. negativity bias) reiškia, kad mūsų psichika daug stipriau reaguoja į grėsmes nei į teigiamus įvykius. Nors šiais laikais tigrų džiunglėse nebebijome, smegenys šią funkciją pritaikė moderniam gyvenimui – nerimaujame dėl darbo pokalbių, viešų pasisakymų ar artimųjų nuomonės.
Kai gyvename laukdami problemų, mūsų kūnas išskiria streso hormonus – kortizolį ir adrenaliną. Ilgainiui tai sukelia lėtinį nuovargį, neleidžia atsipalaiduoti ir tiesiogiai veikia mūsų sprendimų priėmimą. Kai esame įsitempę, mūsų akiratis susiaurėja iki „kovok arba bėk“ režimo. Šiame režime nematome kūrybinių sprendimų, naujų pažinčių ar netikėtų sėkmės galimybių. Mes tiesiog stengiamės išgyventi dieną.
Kas nutinka pakeitus vidinę nuostatą?
Pasiūlymas elgtis taip, tarsi tuoj pat nutiks kas nors nuostabaus, yra tarsi smegenų perprogramavimo metodas. Tai nereiškia, kad turite ignoruoti realybę, tačiau tai keičia jūsų santykį su ta realybe. Štai kokius pokyčius pastebi psichologai:
- Kūno kalba ir neverbalika. Kai tikitės kažko gero, jūsų pečiai atsipalaiduoja, žvilgsnis tampa atviresnis, o veide atsiranda lengva šypsena. Tai signalizuoja aplinkiniams, kad esate draugiškas ir pasitikintis žmogus, todėl žmonės natūraliai labiau linkę prie jūsų artėti ir siūlyti pagalbą.
- Dėmesio fokusas. Smegenys turi filtrą, vadinamą retikuline aktyvuojančia sistema. Ji atrenka, ką iš aplinkos priimti į sąmonę. Kai esate nusiteikę skeptiškai, ieškote įrodymų, kodėl „viskas blogai“. Kai laukiate stebuklo, jūsų smegenys pradeda pastebėti galimybes, malonias detales ir žmones, kurie gali praturtinti jūsų gyvenimą.
- Sprendimų priėmimas. Baimės vedamas žmogus dažnai pasirenka saugiausią, bet ne patį geriausią variantą. Pasitikintis žmogus, tikintis sėkme, drąsiau imasi iniciatyvos, klauso savo intuicijos ir lengviau priima riziką.
Praktiniai žingsniai: kaip pradėti „tikėtis nuostabos“?
Tai nėra kažkas, kas įvyksta per naktį. Tai raumuo, kurį reikia treniruoti. Štai keli būdai, kaip įnešti šią nuostatą į savo kasdienybę:
Ryto ritualas: ketinimo nustatymas
Ką tik prabudę, dar neįsijungę telefono, skirkite 30 sekundžių vienai minčiai: „Šiandien nutiks kažkas nuostabaus“. Tai neturi būti konkretus dalykas – galbūt tai netikėtas skambutis, skani kava ar įkvepianti idėja. Tiesiog palikite erdvę stebuklui atsirasti.
„Kaip jei“ technika
Kiekvieną kartą, kai pajuntate nerimą ar abejonę, paklauskite savęs: „Kaip aš elgčiausi dabar, jei žinočiau, kad viskas baigsis sėkmingai?“ Galbūt tada drąsiau paklaustumėte vadovo apie paaukštinimą? Galbūt nusišypsotumėte nepažįstamajam eilėje? Pradėkite veikti pagal šį scenarijų.
Dėkingumo paieškos
Norėdami, kad smegenys „tikėtųsi“ gero, turite parodyti joms įrodymų, kad geras dalykas jau vyksta. Vakare užsirašykite tris mažus „stebuklus“, kurie įvyko tą dieną. Tai gali būti bet kas – nuo gražaus saulėlydžio iki skanaus pietų patiekalo. Tai apmoko jūsų protą ieškoti teigiamų stimulų.
Dviprasmiškumo priėmimas ir baimės vaidmuo
Svarbu pabrėžti, kad šis metodas nėra „rožinių akinių“ užsidėjimas. Būti pasiruošus nuostabai reiškia ir būti atviram gyvenimo netikėtumams. Kartais tai, ką mes palaikome „nesėkme“, pasirodo esanti pamoka, vedanti į dar geresnius rezultatus ateityje. Psichologijos srityje tai dažnai vadinama „resiliencija“ arba gebėjimu atsigauti po patirtų sunkumų.
Kai pasirenkate tikėtis kažko nuostabaus, jūs sukuriate vidinį saugumo jausmą. Net jei įvyksta kažkas neplanuoto, jūs nesijaučiate kaip auka. Jūs jaučiatės kaip žmogus, kuris žino, kad turi jėgų susidoroti su situacija ir kad ši situacija yra tik dar vienas etapas kelyje į tai, kas iš tikrųjų gera.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar tai reiškia, kad turiu ignoruoti realias problemas?
Tikrai ne. Pozityvus mąstymas neturėtų tapti „toksišku pozityvumu“. Problemas spręsti būtina, tačiau tai daryti galima ne iš baimės pozicijos, o iš tikėjimo, kad sprendimas egzistuoja. Tai skirtumas tarp „viskas sugriuvo“ ir „štai iššūkis, kurį įveiksiu, kad judėčiau toliau“.
Ką daryti, jei jaučiuosi prastai ir negaliu nusiteikti pozityviai?
Tai normalu. Nereikia savęs spausti. Jei jaučiatės blogai, leiskite sau tai išjausti. Kartais geriausia „nuostaba“, kurią galite sau padovanoti, yra poilsis, gilus kvėpavimas ar pagalbos paprašymas. Tikėjimas sėkme nereiškia, kad privalote būti laimingi 24 valandas per parą.
Kaip ilgai reikia praktikuoti, kad tai taptų natūralu?
Smegenų neuroniniai ryšiai keičiasi pamažu. Paprastai prireikia nuo 21 iki 66 dienų nuoseklios praktikos, kad nauja mąstymo forma taptų įpročiu. Svarbiausia – ne pasiekiamas tikslas, o pats procesas ir pastanga kiekvieną rytą pasirinkti kitokį požiūrį.
Ar tai veikia, jei mano gyvenime šiuo metu vyksta tikrai sunkūs įvykiai?
Tai ypač svarbu būtent tada. Kai gyvenimas tampa labai sunkus, mūsų protas linkęs visiškai užsidaryti. Ši nuostata veikia kaip inkaras, kuris neleidžia pasiduoti nevilčiai ir padeda išlaikyti bent menką viltį, kad šviesa tunelio gale tikrai yra, net jei šiuo metu jos nematote.
Kaip išlaikyti pusiausvyrą ilgalaikėje perspektyvoje
Klaidinga manyti, kad viena diena, praleista laukiant kažko nuostabaus, išspręs visas gyvenimo problemas. Tai yra nuoseklus darbas su savimi. Svarbu suprasti, kad mūsų smegenys yra linkusios grįžti prie senų modelių. Jei pastebite, kad vėl „įkritote“ į nerimo duobę ir laukiate blogiausio, nepeikite savęs. Tiesiog švelniai pripažinkite tai: „Aha, mano smegenys vėl bando apsaugoti mane nuo pavojaus, kuris turbūt neegzistuoja“.
Pasakykite sau, kad tai yra natūralus procesas, ir sąmoningai peradresuokite savo mintis. Galite pasidaryti sąrašą dalykų, kurie jums teikia džiaugsmą, ir, kai apima nerimas, peržvelkite jį. Tai padeda sugrįžti į dabarties akimirką, kurioje, dažniausiai, mes esame saugūs. Kai sugebame rasti saugumą dabartyje, tapti atviriems „nuostabiems dalykams“ ateityje tampa kur kas lengviau.
Galiausiai, tikėjimas, kad kažkas nuostabaus nutiks, keičia ir mūsų elgesį su kitais žmonėmis. Kai esame nusiteikę optimistiškai, mes tampame labiau atviri, empatiški ir dosnūs. Šios savybės traukia kitus žmones, o tai savo ruožtu sukuria daugiau galimybių, sėkmingesnių bendradarbiavimų ir prasmingesnių ryšių. Tokiu būdu mes patys tampame savo „stebuklų“ kūrėjais. Pasaulis tampa toks, kokį mes jį matome per savo pasirinktus lęšius. Jei pasirinksite stebuklus – anksčiau ar vėliau, mažesnius ar didesnius – jie tikrai pradės rodytis jūsų gyvenimo kelyje.
